uvėrus

uvėrùs, -ì adj. (4) Š, DŽ, NdŽ, KŽ 1. Vdšk, Žl, Blnk, An, Ktk, Rk, Lkm, Dglš piktai smarkus, karštas, užsispyręs: Uvėrì buvo, su marčia nesutiko Drsk. Uvėrùs buvo žmogus: kad ko užpyks, tai nei ažu ką nedovanos Šmn. Sūnus atsilygindamas darėsi kietesnis, uvėresnis, šiurkštesnis V.Myk-Put. | Uvėrùs kumelys Ds. Uvėriem jaučiam nupjauna ragų galus Vlk. Tai uvėrus gyvulys – negalima išturėt Trgn. Mūs labai uvėrùs šuva Švnč.

uvėriaĩ adv. KŽ: Nugirdęs paskutinius žmogelio žodžius, uvėriai sušuko, net jo ūsai pasišiaušė V.Myk-Put.

2. Gmž, Lp, Mrk, Rtn, Ūd, Kč, Nmn, Pns, Sn godus, gobšus: Tai uvėrus žmogus, tik jam ir jam Nč. Yra uvėrių̃ žmonių, mislina pinigus nusnešt [į kapą] DrskŽ. Nebūk toks uvėrùs, dar užspringsi Vs. An pinigo jis uvėrùs Kpč. ^ Uvėrus ir duonos guriniu paspringsta TŽV598(Al).

uvėriaĩ adv.: Alkanas ir duoną uvėriai valgo Vdš.

3. kuris greitai griebiasi ką daryti, spėrus, atkaklus: Tėvulis buvo vikrus darbe ir į lauką uvėrus kaip žvėris V.Krėv. Jis uvėrùs: ir prisgrybauna, ir šakų prisveža Vlk. Ana uvėrì, landni, prieis visur Klt. Jis uvėrus į darbą Lp.

uvėriaĩ adv.: Anas uvėriai dirba Klt. Anas uvėriai eina in tą mergą Klt.

4. turintis palinkimą į ką, smilus: In mergų tai anas labai uvėrus, o in darbo – ne Vj. Veršelis uvėrùs in karves Vlk.

uvėriaĩ adv. Vlk.